Dažnai tenka girdėti komentarus, neva kovos menai skatina agresiją. Prie to prisideda skambios žiniasklaidos antraštės, kad toks ir toks kovų menų čempionas kažką sumušė ar panašiai. Ir apskritai, gyvename ir norime gyventi taikiai, nežadame niekam kibti į atlapus ir mojuoti kumščiais, esame kultūringi žmonės… Todėl dažnas taikus pilietis užduoda klausimą: ar verta praktikuoti kovos menus, jei jie skatina agresiją? O tuo labiau, ar derėtų leisti vaikams užsiimti kovos menais? Atsakymas labai paprastas: kovos menus praktikuoti verta ir rekomenduotina, ir net gi būtina. Štai keletas argumentų, kodėl.
Agresija yra tiesiogiai susijusi su pykčiu – tai kraštutinė pykčio emocijos išraiška, pyktis, nukreiptas į adresatą. O pykčio emocija, mums, žmonėms, yra natūrali, duota pačios gamtos. Vadinasi, agresiją kontroliuoti galima tik išmokus adekvačiai tvarkytis su pykčio emocija. Bet kuo čia dėti kovos menai?
Kovos menai suteikia mums galimybę tvarkytis tiek su agresija, nukreipta į mus iš aplinkos, tiek su agresija, kylančia iš mūsų pačių. Ir daryti tai tiek pradinėje stadijoje, kuomet turime dar tik pykčio emocijos užuomazgą, tiek reikalams įsibėgėjus, kai turime atvirą agresijos formą.
Pradėkime nuo savęs pačių. Visuomet pavojingiausias sau ir kitiems yra tas, kuris nesuvokia, kokį užtaisą nešiojasi su savimi. Turime mokėti atpažinti pykčio emociją, mokėti ja naudotis adekvačiai, kontroliuoti. Tai tarsi sarginis šuo: laikome jį ant pavadžio, dresiruojame, neleidžiame šėlti nevaldomai, tačiau susidraugaujame su juo ir reikalui esant galime juo kliautis. Kovos menų treniruotėje susiduriame su visais pykčio emocijos variantais: pykčiu ant treniruočių partnerio, trenerio, oponento varžybų metu, galų gale pykčiu ant savęs paties. Fizinis skausmas, kurio vienoks ar kitoks kiekis yra neatsiejamas nuo kovos menų praktikos, bei netikėtos, greito sprendimų priėmimo reikalaujančios situacijos išmuša mus iš komforto zonos. Tuomet susiduriame su savo pačių šešėliu, ginkluotu pykčiu. Ir tai yra didžiausias mūsų varžovas kovos menuose: nugalėk save ir gebėsi įveikti bet ką. Pamažu išmokstame atpažinti savo pyktį, pripažinti jį esant, kontroliuoti. Išplečiame savo komforto zoną. Taip pykčio emocija mumyse tampa adekvati: ne pyktis mus valdo, bet mes jį. Pykčio emocija jau niekada nebevirsta nevaldoma agresija, bet būtinosios ginties atveju puikiai žinome, kaip sugeneruoti tinkamą agresijos kiekį. Kovos menų idealas pasiektas!
Pradėjus nuo savęs, susidūrimas su išorine agresija tampa kur kas paprastesnis. Visų pirma, susidūrę su pykčiu bei agresija savyje jau tampame nebe tokie naivūs, sugebame geriau įvertinti situacijas bei kitų žmonių nusiteikimą. O tai yra nepamainomas gebėjimas savigynos situacijoje. Antra, kovos menų treniruotėse jau tiek kartų esame buvę už savo komforto zonos ribų, kad tampa sunku mus nustebinti. Todėl didelė dalis potencialių konfliktinių situacijų taip ir nepereina į agresiją – tampame ramesni, labiau savimi pasitikime, nenorime niekam nieko įrodyti, žinome, kada žengti žingsnį atgal. Na, o tos likusios retos situacijos, kurios jau nebepriklauso nuo mūsų pačių vidinės kultūros, kai esame užklupti netikėtos agresijos ir yra neišvengiama būtinoji gintis? Čia jau nustebinsime mes: juk esame pasiruošę ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, esame įvaldę kovos menų techniką, juk treniravomės kovos menus! Trys – nulis, kitaip tariant.
Taigi, kovos menų treniruotės paruošia mus susidūrimui su bet kokios rūšies agresija tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tai puikus būdas pažinti save, praplėsti savo komforto zoną, sustiprėti tiek kūnu, tiek dvasia, tapti geresniu žmogumi ir netapti pasyvia, naivia auka. Pradėk užsiiminėti kovos menais!