Žinutė
  • Jums neleidžiama kreiptis į šį aplanką
Home Straipsniai
Straipsniai
Email Spausdinti PDF

 Interviu su Dai Sifu Istvan (pirma dalis)

 

1) Sveiki, ar galėtumėte trumpai prisistatyti?

Taip, esu Istvan Kun. Atvykau iš Vengrijos. Man 34 metai, praktikuoju Wing Chun beveik 20 metų.

 

2) Kuo Wing Chun skiriasi nuo kitų kovos menų? Kodėl pasirinkote būtent šį kovos meną?

Pasirinkau Wing Chun, nes tuo metu jis labai skyrėsi nuo kitų Vengrijoje praktikuojamų kovos stilių. Kiti kovos menai labiau akcentuoja jėgos lavinimą, kovos treniruotes, fizinės galios treniravimą. Jei norite, kad Jus lydėtų sėkmė, reikia būti labai stipriam, arba, pavyzdžiui, jei norite atlikti aukštus spyrius, turite būti plastiškas. Manoma, kad reikia tam tikro ypatingo požiūrio. O per Wing Chun treniruotę pirmiausia reikia būti normaliu žmogumi, ir išmoksite puikiai valdyti savo kūną, o ne tobulinti kokį nors specialų įgūdį.

 

3) Yra dvi panašios organizacijos: Wing Chun ir Wing Tsun. Kokie yra jų pagrindiniai skirtumai? Kaip pasirinkti vieną iš jų?

Galiu pasakyti, kad yra daug įvairių Wing Chun ir Wing Tsun organizacijų. Dėl istorinių priežasčių meistrai pasidalijo į skirtingas mokyklas arba tiesiog skirtingai suvokė, kokiu keliu jie turėtų eiti. Sistemos, technikos ir judesiai yra panašūs. Kai kurie meistrai galbūt yra stipresni ar aukštesni, taigi jie naudojasi savo didžiausiais pranašumais, pavyzdžiui, puldami akcentuoja fizinę jėgą. Kiti Wing Chun meistrai galbūt yra nedidelio ūgio, ir labiau pabrėžia lankstumą, jie turi būti techniški, greiti. Taigi skirtumas, manau, glūdi tarp meistrų.

 

4) Kokie simboliai žymi meistriškumą šioje organizacijoje? Kaip nustatote savo meistrų lygius?

Tai nėra lengva. Žinoma, mes turime mokymo programą ir egzaminų programą. Reikia išlaikyti lygius, užbaigti programą. Turite pademonstruoti savo įgūdžius. Palaipsniui mokotės formų, jų pritaikymų ir turite išmokti panaudoti šiuos elementus bet kurioje situacijoje – laisvoje kovoje, kurios metu naudojamos apsaugos, skydai. Taip pat yra daug įgūdžių lavinimo pratimų, kurių metu reikia pademonstruoti tam tikrus įgūdžius, pvz., jautrumą ar greitį. Žinoma, išlaikiusiems lygius turime atitinkamas emblemas. Kiti stiliai, pvz., karatė, turi įvairių spalvų diržus. Mes kaip simbolį naudojame slyvos žiedą. O slyvos žiedo emblemos ir jų spalva rodo skirtingą mokinių ir meistrų lygį.

 

Ir koks yra aukščiausias lygis?

Mes naudojame 7 meistro lygius. Turime 12 mokinio lygių, o po kurių yra 7 meistro lygiai. Kadangi laikomės mokymo programos, 7-ame meistro lygyje baigiame paskutinę mokymo programos dalį – Bart Cham Dao (du kardai). Toliau eina tik filosofinis lygmuo. Filosofinis lygmuo reiškia, kad pasiekėte aukštesnę proto būseną, tai kiek labiau susiję su dvasingumu. Aš jų nenaudoju, todėl yra tik 7 meistro lygiai.

 

5) Wing Chun nėra varžybų. Kodėl?

Sakyčiau, dėl istorinių priežasčių. Manau, kad po 10–20 metų varžybos bus rengiamos. Šiuo metu varžybų nėra. Tie patys istoriniai pokyčiai pastebimi visuose stiliuose. Prieš šimtą metų nebuvo karatė ar dziudo varžybų. Vėliau juos imta praktikuoti Vakaruose, o vakariečiai mėgsta varžybas. Kai kurie iš jų mėgsta dalyvauti varžybose, kovoti, kitiems patinka jas žiūrėti. Varžybos – labai geras būdas aktyviau propaguoti savo kovos stilių. Varžybos, žinoma, buvo ir puikus būdas pasitikrinti savo įgūdžius. Wing Chun sistemoje tai tradiciškai yra gatvės kovos sistema. Tai ne visai teisingas žodis, gatvės kova yra kova be taisyklių. Tai kovos koncepcijos sistema, ir tai reiškia, kad Wing Chun praktikuotojai yra eiliniai žmonės: ne tokie stambūs kaip K-1 ar MMA kovotojai, tai normalūs žmonės kaip aš ar bet kas kitas. Jie naudoja technikas tik tam, kad išgyventų gatvės situacijose. Jie nesimoko, kaip nugalėti varžybose (tai visai kitas kelias: reikia kitokių treniruočių, kitokių technikų, nes turi įtilpti į tam tikras ribas). Tačiau gatvės kova labai skiriasi, ji yra žiauresnė. Pavyzdžiui, kaip 50 kg mergina gali kovoti su 100 kg vyru ringe? Tai nelengva. Tačiau gatvės kovoje apie tai negali būti kalbos, nes tai jau yra tavo išlikimo klausimas. Tu privalai. Taigi ką tai reiškia? Turi žinoti, kaip panaudoti savo stipriausią ginklą prieš silpniausius priešininko taškus. Silpnas taškas – tai anatomiškai pažeidžiama kūno vieta, į kurią, žinoma, negalima smūgiuoti per varžybas. Man asmeniškai patinka varžybos. Man patinka jas stebėti, taip pat kovoti su apsaugomis, nes aš mėgstu kovą. Tačiau dalyvauti varžybose yra visai kitas dalykas: tam reikalingos kitokios treniruotės, taip pat reikia atsisakyti didelės Wing Chun sistemos dalies – jos nereikia varžybose. Taigi jei pasirenku kelią, turiu praktikuotis visą sistemą su visomis jos dalimis: peiliais, ginklais ir kt. Tam man reikės dešimties, dvidešimties metų, o savo įgūdžius tobulinsiu visą gyvenimą. Jei nuspręsiu būti varžybų dalyviu, dalyvauti čempionatuose, teks atsisakyti daugelio kovos sistemos dalių. Man jų nereikia, aš jų nesipraktikuosiu, nes turiu skirti visą savo laiką kūnui lavinti, tobulinti toms kelioms technikoms, kurias leidžiama atlikti varžybose. Ką Jūs norite daryti – spręsti Jums. Negali daryti abiejų dalykų tuo pačiu metu. Nes paroje yra tik 24 valandos, o savaitėje – 7 dienos, ir tu neturi dviejų gyvenimų. Privalai rinktis. Tačiau ateina toks laikotarpis, kai vis daugiau įvairių stilių atstovų nusprendžia rengti varžybas, nes jaučia, kad kartais kovos menai būna populiarūs, o kartais – ne tokie populiarūs. Ir galbūt po filmų „Nužudyti Bilą“ prasidės naujas kovos menų atgimimas, atsiras daugiau žmonių, praktikuojančių kovos menus. Pirmasis, kuris gerai reklamavo kovos menus, buvo Bruce Lee, ir tada daug žmonių visame pasaulyje pradėjo praktikuoti kovos menus, nes turėjo sektiną pavyzdį, autoritetą. Bet po to ateina nauja mada. Pavyzdžiui, žmonės nori mokytis žaisti krepšinį, jiems patinka žaisti krepšinį. Atsiranda kitas madingas sportas, ir kovos menai jau nebėra tokie populiarūs. Tiesiog mažiau ir mažiau žmonių juos praktikuoja, išskyrus kelis pamišusius vyrukus, kurie mėgsta muštis. Bet tada, pavyzdžiui, sukuriami nauji filmai. Ir vėl ateina nauja mada. Tai yra gerai. Ir todėl reikia rengti vis daugiau įvairių kovos stilių varžybų – uždirbti pinigus, reklamuoti. Todėl vis daugiau žmonių praktikuoja kai kuriuos kovos stilius. Manau, anksčiau ar vėliau Wing Chun sistemoje taip pat taps normalu atsisukti į visuomenę, surengti keletą varžybų, ir pakviesti žmones ateiti pasižiūrėti, kas tai yra.

 

6) Ar Wing Chun kaip kovos menas padeda ekstremaliose situacijose?

Reikia suprasti skirtumą: kovos menas yra tradicinis menas, skirtas tobulinti kūną kaip ginklą. Galiu pasakyti, kad reikia skirti kovą, kovą tarp dviejų kovos menų atstovų ir gatvės kovą. Kas yra gatvės kova? Gatvės kova – tai, kai mane užpuola netikėtai. Nėra jokio ženklo. Nėra tokio įspėjimo kaip „pasiruošk, po kelių minučių aš tave atakuosiu, nes tu man kažkuo nepatinki“. Ne, tai yra netikėta ataka, užpuolimas iš pasalų. Priešininkas gali užpulti mane iš už nugaros, su ginklu arba keletas žmonių gali užpulti mane vienu metu. Tai nėra kova. Mane puola ne tam, kad su manim kovotų. Kova – tai veiksmų grandinė, kai apsikeičiama spyriais, smūgiais, bet gatvėje mane užpuola tam, kad pribaigtų, o ne tam, kad su manim kovotų.

 

 Interviu su Dai Sifu Istvan (antra dalis)

 

Taigi tarp dviejų varžovų – tai kova, bet gatvėje – tai kažkas kita, tai yra agresija, kažkas nori mane užmušti. Tai visai kas kita. Priešininkai turi negerų ketinimų. Jeigu jie turi negerų ketinimų, kovos meno atstovui kyla tam tikrų problemų. Kovos menų atstovai yra moralūs, bet be kovos meno yra dar gatvė su savom taisyklėm, pavyzdžiui, turi rasti gerą kelią, būti ištikimas. Taigi jei esi moralus, o koks nors destruktyviai nusiteikęs asmuo nori tau trenkti, tu bandai susitarti taikiai, bet negali to padaryti. Išgyventi gatvėje dažnai tenka per pusę minutės ar sekundę. Taigi aš turiu labai mažai laiko ką nors padaryti, nes jei pavėluosiu, pakartoti nebebus progos. Todėl, mano nuomone, norint išgyventi gatvėje, kovos menas nereikalingas (dabar visi kovos menų atstovai yra šokiruoti). Problema yra ta, kad norint išgyventi gatvėje reikia ginklo, reikia agresijos. Išgyvenimas gatvėje priklauso nuo to, ar esi medžiotojas, ar auka. Tu turi užmušti arba būsi užmuštas. Jei esi kovos meno atstovas, tai reiškia, kad tu fiziškai labai gerai pasirengęs, ir tai yra gerai. Tai yra ginklas. Taigi, jei neturi jokio kito ginklo, gali pasinaudoti savo kūnu. Bet tai nereiškia, kad išgyvensi bet kurioje situacijoje. Tai reiškia, kad turi tam tikrą pranašumą, bet nesi supermenas. Tave gali užmušti ir mažas vaikas su peiliu, jei užpuls netikėtai. Jam nereikia jokio pasirengimo ar apšilimo, kad tave užmuštų. Todėl, kalbant apie savigyną gatvėje, tam yra visiškai kitokios treniruotės ir kitokia mokymo programa nei tradiciniuose kovos menuose. Gatvės savigyna moko budrumo, stebėti, kas vyksta aplink tave, žiūrėti, kur eini – ar ten tamsu, šviesu, ar esi tarp žmonių, ar vienas. Taigi, pirmiausia turi būti pasiruošęs. Tada, jei pakliuvai į bėdą, pirmiausia turi sustabdyti, nugalėti savo ego, nes tavo ego stumia tave į kovą. Turi jam to neleisti. Taigi, pirmiausia turi sustabdyti savo ego, nugalėti save, nes reikia išspręsti situaciją taikiai. Jei įmanoma, nekovok gatvėje. Niekada nežinai, kaip viskas pasibaigs. Gal peilio dūriu, aš nežinau... Taigi, jei neįmanoma atsitraukti ir pasakyti „Gerai, gerai, aš nenoriu kovoti, tu teisus, aš pasitraukiu“, jei tai neįmanoma, nes tas vyrukas tikrai nori tave sužeisti ir eina vis arčiau ir arčiau, turi jį nustebinti. Nekovok su juo, nestok į stovėseną, nerodyk jam, kad esi pasiruošęs gintis. Kalbu apie savigyną, kuri tinka bet kam: nedideliems, mažo ūgio žmonėms, mergaitėms, berniukams - bet kam. Tu esi silpnesnis, ir stiprus vyrukas nori tave sužeisti. Turi jį nustebinti. Jeigu jo nenustebinsi, suteiksi jam pranašumą. Jis prieina arčiau, kad galėtų smogti iš arti ar smūgiuoti kakta. Taigi parodyk jam, kad nenori kovoti, kad esi auka, leisk jam prieiti arčiau, ir tada, kai jis pakankamai arti, turi trenkti jam pirmas, kad tai išmuštų jį iš vėžių, ir stengtis pataikyti į silpnąsias vietas. Užklupk jį netikėtai, tada pabėk. Svarbiausia yra išgyventi, o ne laimėti. Jei liksi, kad laimėtum ir užbaigtum kovą, situacija gali pasikeisti. Taigi gatvės savigyna yra susijusi su tuo, kaip išgyventi: jei turi bėgti, kad išgyventum – bėk. Jei reikia panaudoti kokį ginklą – akmenį ar dar ką nors – turi jį panaudoti. Tai nėra kovos menas, nes kovos menas yra galvojimas apie technikas: kaip spirti, kaip smogti. Ir būtent tai yra problema. Gatvės savigyna yra visai kitas dalykas. Gali panaudoti savo įgūdžius, savo fizinį pasirengimą, ir tai gerai, jei esi stiprus ar greitas ir gerai moki atlikti smūgius ar spyrius. Bet svarbiausia – reikia pakeisti tam tikras nuostatas: gatvėje tu neturi kovoti. Turi užbaigti viską kuo greičiau ir pabėgti.

 

7) Kokie protiniai ir fiziniai sugebėjimai padeda vystyti Wing Chun įgūdžius?

Sakyčiau, beveik visi. Žinoma, mes visi esame skirtingi. Kai kurie labiau akcentuoja jėgą, kiti – technikos lygį, bet Wing Chun tinka visam kūnui stiprinti. Stilius pajungia į darbą raumenis nuo viršaus iki pat apatinių kūno dalių - gali stiprinti viską. Taip pat ir dvasios bei proto galias, žinoma. Praktikuodamas bet kurį sportą, turi išmokti susikoncentruoti. Taigi, praktikuojant bet kokį sportą, ypač kovos menus: kai kam nors trenki, turi sugebėti sustabdyti smūgį prieš jam pasiekiant partnerį. Aš galiu valdyti savo jėgą, todėl turiu išmokti susikoncentruoti. Tai reiškia, kad turiu gebėti laikytis nurodymų. Jei duodamas nurodymas, kad dabar turime atlikti šiuos pratimus – reikia daryti tik šiuos pratimus ir nenaudoti, pavyzdžiui, smūgių, alkūnių, bei laikytis nurodymų. Turi gebėti sulaikyti savo jėgą, valdyti situaciją. Praktikuoti Wing Chun naudinga, jei nori pagerinti koordinaciją, jausti pusiausvyrą, įgyti lankstumo, o ne būti sustingusiam kaip akmuo, turi sugebėti nukreipti priešininko jėgą, jei jis yra stipresnis už tave, - tai visapusiška sistema.

 

8) Kas neturėtų sportuoti Wing Chun? Ar yra amžiaus apribojimų?

Sakyčiau, kadangi Wing Chun nėra varžybų sportas, bet kas gali treniruotis, nes nereikia dalyvauti varžybose. Jei žmogus yra netekęs rankos, gali treniruotis viena ranka. Esu tai matęs Transilvanijoje: mačiau ten vyruką, kuris turėjo tik vieną ranką (buvo patekęs į avariją), ir per treniruotes naudojosi tik kaire ranka. Turėdamas tik vieną ranką, jis turėjo dirbti dvigubai daugiau prieš žmogų, turintį abi rankas. Bet šis vyrukas neturėjo kitiems jokių pretenzijų. Jis lankė užsiėmimus ir daug treniravosi, tačiau, suprantama, varžybose jis neturėtų jokių šansų prieš žmogų su abiem rankom (nes priešininkas turi labai didelį pranašumą prieš jį). Bet jis gali tai daryti, nes kovos menais užsiimi norėdamas tobulinti save. Jei turi kokių problemų, pvz., su kojomis ar rankomis, turi tobulinti save. Galbūt negali pasiekti to paties lygio kaip kiti, bet gali tobulinti save. Tai yra kovos menas. Varžybos reiškia, kad turi būti geresnis už kitus, kovos menas reiškia, kad turi tapti geresnis, negu buvai vakar, taigi diena po dienos tu tobulini save, savo sielą, dvasią ir kūną.

 

Ar yra amžiaus apribojimų?

Sakyčiau, kad kai kurias Wing Chun dalis nelengva mokytis jaunesniems nei 8 metų vaikams. Vaikai labiau mėgsta žaisti, todėl jei treniruoju grupę vaikų, turiu duoti jiems žaismingų pratimų, užimti juos ne tradiciniu būdu. Treniruoti jaunesnių nei 8–10 metų vaikų grupę nėra lengva. Negalėčiau pasakyti, kad yra nustatytas amžius, kai turi baigti visą Wing Chun sistemą, nes tai nėra turnyras.


Interviu su Dai Sifu Istvan (trečia dalis)

 

9) Ar galėtumėt priminti mums Wing Chun istoriją? Ar tradiciniai treniravimo metodai naudojami ir dabar?

Tai ilga istorija. Jie kalbėsime apie Wing Chun sistemos istoriją, mes turime legendą. Tai yra legenda, tad negali žinoti, ar joje yra tiesos, ar ne, ypač kalbant apie legendos pradžią praeityje. Kinijos istorijoje – 1644 - 1911 m. – buvo toks laikotarpis, kai kinus valdė svetima dinastija. Kinų nacionalistai kovojo su svetimtaučiais, ir Kinijoje buvo įsikūrę Šaolinio vienuolynai. Ten gyvenantys budistų vienuoliai leido laiką medituodami, o dalį laiko skyrė kovos menų – kung fu – praktikai vienuolyne. Armijos engiami žmonės kartais ateidavo į vienuolynus, ieškodami saugaus prieglobsčio, ir vienuoliai suteikdavo jiems tą prieglobstį, todėl svetimtaučių dinastija pasiuntė armiją, kad sunaikintų vienuolynus. Wing Chun istorija prasideda, kai buvo sunaikintas vienuolynas. Tai yra legenda. Išsigelbėti pavyko tik keliems aukšto rango vienuoliams, aukščiausio lygio meistrams, ir tarp jų buvo moteris, dabar žinoma kaip Ng Mui. Ji sukūrė naują sistemą, kad žmonės galėtų pagerinti savo kovos įgūdžius prieš naująją dinastiją. Tokia buvo pradžia. Karta iš kartos tėvai perduodavo šias žinias savo sūnums, ir tai buvo uždaras klanas. Šie mokymai nebuvo skirti pašaliniams. O 20 amžiuje didysis meistras Ip Man tapo pirmuoju, kuris pradėjo mokyti Wing Chun per visiems atvirus užsiėmimus. Į mokinius buvo priimami svetimtaučiai iš gatvės, iš pašalies. Jo mokiniu buvo ir Bruce Lee. Bruce Lee praleido tik kelis metus mokydamasis Wing Chun, būdamas labai jaunas, jis turėjo palikti Honkongą, ir išvyko į Ameriką. JAV jis padarė karjerą kaip kovos menų filmų aktorius. Jis taip pat sukūrė naują sistemą – stilių, kuris būtų pranašesnis už kitus stilius, bet ankstesnė Wing Chun praktika turėjo jam labai didelės įtakos, nes jo teorijoje pabrėžiama, kad negali žinoti, koks bus kitas tavo veiksmas kovoje, nes jis priklausys nuo tavo priešininko veiksmo - ar tu man spirsi, ar trenksi, mano reakcija bus skirtinga, taigi, kai tu atliksi veiksmą, aš žinosiu, ką daryti, bet prieš tai – aš nežinau. Jei tu atliksi kokį nors veiksmą, aš automatiškai į jį sureaguosiu. Tokia yra Wing Chun teorija, Wing Chun koncepcija: mes nekovojam iš anksto numatytomis veiksmų kombinacijomis. Mes galim jas keisti. Jei tu kažką pakeiti, aš irgi lengvai galiu pakeisti savo atsakomuosius veiksmus. Veiksmų laisvė, laisvė keisti atakas – tokia buvo Wing Chun koncepcija. Ir jis (Bruce Lee) taip pat naudojo daug Wing Chun technikų ir koncepcijų. Po didžiojo meistro Ip Man jo mokiniai pradėjo rengti skirtingus užsiėmimus, sukūrė skirtingas organizacijas. Tuo metu Wing Chun buvo dar labiau suskaldytas į atšakas. Daugiau užsiėmimų, daugiau meistrų, daugiau sistemų. Kai kurios jų labai panašios, kai kurios skirtingos, bet bendros jų ištakos glūdi praeityje.

 

10) O dabar Wing Chun populiarus visame pasaulyje. Koks yra Wing Chun mokymo lygis Lietuvoje?

Wing Chun čia yra jau daugiau kaip 10 metų. Sakyčiau, kad tai visur vyksta panašiai. Kaip Vengrijoje pirmaisiais metais, kai pradėjome praktikuoti Wing Chun, mes buvome silpni, nes neturėjome patirties kaip mokyti, ko mokyti, kaip mokytis. O čia, Lietuvoje, Wing Chun mokymo patirtis siekia jau 10 metų, daugiau kaip 10 metų, taigi, manau, esame teisingame kelyje ir galime tai padaryti. Vienintelis dalykas, kuris gali užkirsti kelią Wing Chun tobulėjimui yra tarpusavio rietenos: aš esu geresnis už tave, tu esi geresnis už mane ir t.t. Manau, kad kovos meno atstovui neturi rūpėti, ar jis praktikuoja Wing Chun ar kitą stilių, jis turi tobulinti save, daug treniruotis ir praktikuotis su kitų stilių atstovais. Turiu omeny, diskutuoti apie koncepcijas, apie kitus stilius, kas skiriasi ir kas yra panašu, keistis patirtimi, nes tu neįgyji patirties, kai užsiimi kovos menu tik sau. Pvz., aš sportuoju dėl savęs, bet tau nerodysiu. Toks kovos menas kaip Wing Chun veikia tarp dviejų žmonių. Jei esu vienas ir treniruojuosi vienas, tai panašu į šokį. Man reikia partnerio, kad galėčiau treniruotis. Taigi jei praktikuoju kovos meną, aš noriu pajusti, ar jis veikia ne tik prieš mano mokinius, bet taip pat ar jis veikia treniruojantis su kitų kovos stilių atstovais. Tai nėra kova, tai praktika, patirties mainai. Todėl manau, kad geriau nekalbėti apie tai, kas yra geras, o kas blogas. Svarbiausia treniruotis.

 

11) Kokie Jūsų ateities planai?

Tie patys J. Galiu pasakyti, kad turime vis daugiau mokyklų ir vis daugiau mokinių. Tačiau man nėra svarbiausia sukurti imperiją, įkurti šimtus mokyklų ar panašiai. Žinoma, jei kas nors paklaustų, ar gali prisijungti, aš sutikčiau, bet man nereikalinga propaganda siekiant prisijungti kuo daugiau mokyklų ir rengti vis daugiau užsiėmimų. Man svarbiausia yra mokyti gerai ir mokyti visko. Taigi, jie seka manimi, nes manim tiki. Jie tiki, kad iš manęs gali išmokti visko, todėl turiu pateisinti jų lūkesčius.

 

12) Ar palaikysite ryšius su Lietuva?

Žinoma. Atvykstu čia kiekvienais metais. Galbūt ateityje lankysiuosi dar dažniau.

 

Atnaujinta ( Antradienis, 15 Gruodis 2009 21:44 )
 
Email Spausdinti PDF
Ng Muialt
          Prieš maždaug 250-300 metų gyveno Šaolinio vienuolė Ng Mui. Ji buvo "Weng Chun Bak Hok Pai", arba "Baltosios gervės" kung fu iš Weng Chun srities Fdziano provincijoje, stiliaus meistrė. Kartu su keliais kitais Šaolinio vienuoliais, Ng Mui buvo medžiojama Čing dinastijos valdovų. Vienuoliai pabėgo iš Fudziano ir pasitraukė į skirtingas pietų Kinijos vietoves. Ng Mui pabėgo į Junano ir Sičuano provincijų pakraštį. Ten vienuolė apsistojo "Bak Hok Koon" arba "Baltosios Gervės Šventykloje", Leung kalnuose, ir priėmė kelis mokinius.
          Ng Mui buvo gabi kung fu entuziastė. Ji siekė dar labiau pagerinti tai, ką buvo įvaldžiusi, nors jau ir taip buvo viena geriausių kovos menų eksperčių. Ng Mui pastebėjo, kad šioje vietovėje, kung fu stiliai skiriasi - jie yra naujoviški ir praktiški. Ji reformavo senąjį stilių, įdiegdama, kai kurias naujas technikas, ir sukūrė naują stilių. Vėliau Ng Mui perdavė visas savo žinias Yim Wing Chun, pažangiausiai ir mylimiausiai savo mokinei.
          Yim ištekėjo už Leung Bok Chau, druskos pirklio iš Guangdongo provincijos. Savo vyrą ji išmokė visko, ką buvo išmokusi iš Ng Mui. Nuo tada pora pasišventė šio kovos meno tobulinimui. Vėliau, Leung perdavė savo žinias gydytojui Leung Lan Kwai. Kadangi šis stilius neturėjo savo vardo, Leung Bok Chau nutarė pavadinti jį Wing Chun Kuen, savo žmonos garbei.

 Kumštis ir lazda  
          Gydytojas Leung Lan Kwai buvo labai išrankus, todėl per visą savo gyvenimą jis priėmė tik du mokinius. Vienas iš jų gavo tik kelias kumsčių technikas, tuo tarpu kitas, Wong Wah Bo, įvaldė visą stilių. Wong buvo operos trupės aktorius. Tais  laikais operos trupės vaidinti spektalius keliaudavo upe iš vienos vietos į kitą. Visi aktoriai, darbininkai ir įranga buvo gabenami raudonai nudažytose džonkose, tai buvo tarsi šios trupės simbolis. Daugelis "Raudonosios Džonkos" aktorių buvo įvaldę kovos menus, kurie buvo svarbūs jų pasirodymams.
          Toje pačioje džonkoje, kurioje dirbo Wong, buvo jūreivis Leung Yee Tai. Laikui bėgant, Wong pastebėjo, kad Leung yra kovos ilga lazda ekspertas. Šio kovos būdo Leung išmoko iš budisto vienuolio Chi Sin, Ng Mui mokinio, kuris kaip ir Ng Mui pabėgo iš Šaolino. Kartą keliaudamas Chi Sin apsimetė virėju "Raudonojoje džonkoje" ir tada perdavė šią techniką Leung Yee Tai.
          Taigi, Wong ir Leung pripažino vienas kito technikų privalumus ir nutarė pasidalinti savo žiniomis. Kartu jie sugebėjo patobulinti ir modifikuoti ilgos lazdos techniką ir pritaikyti ją Wing Chun sistemai. Taip "Šešių su puse taško" lazdos technika atkeliavo į Wing Chun ir, žinoma, Leung Yee Tai tapo Wing Chun tęsėju.

Fatshan kovotojai

alt          Laikui bėgant, Leung Yee Tai perdavė savo kovos meną gydytojui Leung Jan iš Fošano miesto. Šiame mieste šalia Perlų upės kirtosi daugelis svarbių kelių, todėl jis buvo svarbus Guangdongo provincijos komercinis centras ir jame gyveno labai daug žmonių. Leung Jan augo geroje šeimoje, todėl jis buvo mandagus, kultūringas ir švelnus. Jis užsiėmė farmacija ir teikė medicinos paslaugas Fošano gyventojams. Leung Jan buvo gabus gydytojas, mėgstamas pacientų, tad jo verslas klestėjo. Laisvu laiku gydytojas studijavo literatūrą ir, visų nuostabai, kovos menus. Jis išmoko kelias skirtingas technikas, bet nebuvo jomis patenkintas. Visą laiką Leung Jan bergždžiai ieškojo idealios sistemos ir idealaus instruktoriaus, kol galiausiai susipažino su Leung Yee Tai ir Wing Chun. Leung Jan taip sudomino šis unikalus kung fu stilius, kad jis nusprendė skirti savo gyvenimą bei visas pastangas tapti šio stiliaus meistru ir tobulinti savo įgūdžius. Leug Jan greitai išgarsėjo savo pasiekimais. Daugelis kung fu kovotojų eidavo su juo kautis, bet visi jie buvo nugalėti. Su laiku jis užsitarnavo sau "Wing Chun kung fu karaliaus" vardą. Taip Leung Jang ir Wing Chun vardai tapo dažnai vartojamais žodžiais Fošan mieste.

          Leung negalvojo apie Wing Chun kung fu mokymą kaip apie profesiją, bet jo paties noras ir domėjimasis kovos menu paskatino priimti kelis mokinius, taip pat ir abu savo sūnus: Leung Bik ir Leung Tsun. Vienas geriausių Leung Jan mokinių buvo Chan Wah Shun.

          Chan užsiėmė pinigų keitimu ir visi kaimynystėje jį vadino Chan pinigų keitėju. Jis nebuvo išsimokslinęs,  tačiau iš prigimties buvo gabus, įkyrus ir ryžtingas. Chan buvo rinkos žmogus, daug bendravo su žemos kultūros žmonėmis, kurie manė, jog kova yra tinkamas ginčų sprendimo būdas. Taigi, Chan turėjo daug galimybių išmoktą techniką pritaikyti praktikoje. Jis sparčiai progresavo ir, pagaliau, tapo meistru bei Wing Chun stiliaus lyderiu tuo metu. Neilgai trukus, jo žinios apie jo šlovę pasiekė aukštus Čing dinastijos valdžios pareigūnus, todėl jie pakvietė Chan dirbti kung fu instruktoriumi kareivinėse. Ten jis dirbo tik kurį laiką, o po to grįžo į Fošaną toliau tobulinti savo sugebėjimų. Kaip ir jo mokytojas Leung Jan,  taip ir Chan Wah Shun manė, jog kung fu mokymas yra tik laisvalaikio užsiėmimas, o ne profesija.
    
          Per trisdešimt šešis kung fu mokymo metus, Chan išmokė iki 16 mokinių, taip pat ir savo sūnų Chan Yu Min, kuris vėliau užsitarnavo "Septynių provincijų lazdos karaliaus" vardą. Kitas pažangus Chan Wah Shun mokinys buvo Ng Chung So, kuris įvaldęs mokytojo techniką tapo Chan Wah Shun asistentu.
         Kai jam suėjo septyniasdešimt, Chan priėmė savo paskutinį ir jauniausią mokinį. Jaunas berniukas buvo tik trylikos metų, bet buvo entuziastingas Wing Chun ir paties Chan Wah Shun gerbėjas. Chan mokė berniuką tris metus, kol jam suėjo 16 metų. Tais metais šeima vaiką išsiuntė mokintis i Honkongą.
         Chan priimdamas šį jauną berniuką į mokinius, net nesvajojo, kad jis taps nenugalėtu Wing Chun meistru. Jo vardas, garsesnis negu bet kurio iš jo pirmtakų, buvo žinomas visiems kovos menais besidominties žmonėms, o jo šlovė buvo užtarnauta darbštumu ir atkaklumu. Šis berniukas buvo Didysis Meistras Yip Man.

Meistrų Meistras

alt           Didysis Wing Chun kung fu meistras Yip Man buvo aštuntasis įpėdinis tiesioginėje paveldėtojų linijoje. Jis užaugo turtingoje šeimoje, kuri valdė nemažus dirbamos žemės plotus ir daug turto Fošan mieste. Daugelis įsivaizdavo, kad Yip Man turėtų būti gero gyvenimo išlepintas vaikis, kuris nesiims jokio fizinio darbo. Visų nuostabai, jis labai domėjosi kovos menu ir trylikos metų pradėjo mokintis Wing Chun pas Chan Wah Shun, kur mokėsi trejus metus. Po Chan Wah Shun mirties, Yip Man išvyko mokintis į Hong Kong, kur gavo antrąjį išsilavinimą geros reputacijos katalikiškoje mokykloje, Šv. Stepono koledže.
           Likimas lėmė, kad Yip Man Honkonge susitiko su Leung Bik. Leung Bik buvo vyresnysis Leung Jan sūnus ir Chan Wah Shun (Yip Man mokytojo) kung fu brolis. Leung Bik įžvelgė Yip Man temperamentą, pasiryžimą ir kitas reikalingas savybes, todėl pasiūlė tapti jo mokiniu ir išmokti visko, ką jis išmoko iš savo tėvo Leung Jan.
           Per keletą metų Yip Man iš Leung Bik perėmė visas Wing Chun kung fu paslaptis, bet jis vis dar nebuvo patenkintas savo pasiekimais. Būdamas 24 metų, Yip Man grįžo į Fošaną. Čia jis daug laiko praleido praktikuodamasis su savo vyresniu kung fu broliu Ng Chung So, su Ng mokiniais ir tobulindamas savo sugebėjimus. Yra daug istorijų ir anekdotų apie Yip Man žygdarbius Fošane. Pasakojama, kad kartą rūmuose jis žaibiškai nokautavo piktą kareivį, besitaikantį į jį pistoletu, kad šluojančiu spyriu sulaužė stumiamas duris su vyro rankos storio staktom, kad kovojo daug dvikovų ir kiekvieną kartą sugebėdavo įveikt savo oponentą mažiau nei per sekundę...
           Nepaisant šlovės Fošane, Yip Man nė negalvojo kam nors perduoti savo žinias - net savo paties sūnui. Per antrą pasaulinį karą, kada dalį Kinijos valdė japonai, didžioji dalis turtingos Yip Man šeimos žemės buvo suniokota, o jo gyvenimas pradėjo sunkėti. Galiausiai japonai užėmė Fošaną. Vienas japonų vadas išgirdo apie Yip Man ir pasiūlė meistrui kareivių instruktoriaus vietą. Tačiau, dėl patriotizmo ir neapykantos okupantams, Yip Man  atmetė pasiūlymą. Po karo Yip Man su šeima persikėlė į Honkongą. Išdidumas, neįprastas temperamentas ir tai, kad jis augo turtingoje šeimoje, trukdė Yip Man susirasti tinkamą darbą, todėl kurį laiką šeima gyveno skurde.
 
           1949 metais, paragintas savo artimo draugo, Yip Man sutiko mokinti kung fu restoranų darbuotojų altasociacijoje Honkonge. Asociacijos nariai neteikė daug dėmesio Yip Man ir tam, ko jis mokė. Wing Chun kung fu, ne taip kaip kitų stilių platūs mostai ir plačios stovėsenos, iš pirmo žvilgsnio nebuvo labai patrauklus. Be to, Yip Man, kaip ir jo mokytojas, nenorėjo girtis savo sugebėjimais, nekalbant apie viešų demonstracijų rengimą. Todėl tada Wing Chun nebuvo labai populiarus. Po keturių metų darbo asociacijoje, kur Yip Man turėjo vos kelis mokinius, jis įkūrė savo gimnaziją. Daugelis pirmųjų mokinių, kurie treniravosi pas jį tuos kelis metus, atėjo padėti Yip Man kurti šią gimnaziją. Tai buvo laikas, kada Wing Chun kung fu pradėjo traukti kung fu entuziastų dėmesį. Vėliau, kai Yip Man mokinių skaičius pradėjo didėti, jis turėjo perkelti gimnaziją į didesnes patalpas. Yip Man šlovė ir jo praktiškas Wing Chun kung fu greitai išgarsėjo ir pritraukė vis daugiau ir daugiau pasekėjų, ypač iš Honkongo policijos pajėgų.
          1967 metais, padedamas mokinių, Yip Man įkūrė Hong Kong Ving Tsun Athletic Association, atidarė daugiau klasių ir dar labiau išgarsino Wing Chun. 1970 metų gegužės mėnesį Yip Man nusprendė išeit į poilsį ir mėgautis ramiu gyvenimu.
          Poilsio dienomis Yip Man mėgo gerti arbatą savo arbatos namelyje rytais ar vakare, vienas arba savo mokinių kompanijoje, dalindamasis juokeliais, pamiršdamas kad jis jų mokytojas. "Kam didžiuotis? Esi ypatingas, jei žmonės tave gerbia." Tai buvo jo filosofija.
           Tarp 1970 ir 1971 metų Bruce Lee, vienas Yip Man mokinių, tapo kung fu filmų superžvaigžde. Nors Lee išgarsino jo Jeet Kune Do, bet daugelis žmonių žinojo, kad kurį laiką jis buvo Yip Man mokinys. Tačiau, Yip niekad nesididžiavo, kad jo mokinys - superžvaigždė. Žmonėms, kurie Yip Man gyrė, kaip Bruce Lee mokytoją, jis atsakydavo šypsena. Jis retai kada ginčydavosi su žmonėmis, kurie darydavo klaidingas išvadas apie Wing Chun teorijas. Tiesa buvo tiesa, o Yip Man buvo Yip Man. Tai neturėjo jokios įtakos Wing Chun padėčiai, nesvarbu, ar jis mokė Bruce Lee, ar ne.
           1972 metų gruodžio antrą dieną, Didysis Meistras Yip Man pasitraukė iš šio pasaulio palikdamas savo mokiniams puikųjį Wing Chun kung fu stilių ir amžinąją misiją jį tęsti.
Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 09 Liepa 2009 09:08 )
 


Puslapis 2 iš 9